O kościele
Początki kościoła sięgają XVIII w., gdy – jak się przypuszcza – we dworze w Vadokliai zbudowano kaplicę. Poprzedni, drewniany kościół, który stał tu przed obecnym, wzniósł właściciel dworu Anupras Belozaras w 1781 r. Później, w 1876 r., proboszcz Jonas Balvočius znacznie go powiększył, dobudowując boczne kaplice i gospodarcze zabudowania parafialne. Proboszcz Balvočius słynął nie tylko z prac budowlanych, lecz także z inicjatyw w dziedzinie dobroczynności, oświaty i trzeźwości.
Mimo trudności spowodowanych przez I wojnę światową, gdy Niemcy wywieźli trzy dzwony, parafia nie osłabła. W 1932 r. staraniem proboszcza Juozasa Remeiki i księdza Petrasa Margevičiusa utworzono altarię. W kolejnych latach, w 1934 r., proboszcz Mykolas Jusys odnowił i przemalował kościół. Niestety, podczas II wojny światowej kościół poniósł duże straty, lecz po wojnie został wyremontowany, a jego wieżę odbudowano.
Kościół Najświętszego Serca Pana Jezusa ma plan krzyża i jedną główną wieżę z dwiema mniejszymi wieżyczkami, a mur przykościelny wzniesiono z kamienia. Przy kościele stoi murowana dzwonnica, która nadaje temu zespołowi jeszcze więcej znaczenia historycznego.
Na pobliskim cmentarzu parafialnym znajduje się także kaplica Wszystkich Świętych, kolejny ważny obiekt o wartości religijnej i kulturowej.
Choć czasy się zmieniały, kościół Najświętszego Serca Pana Jezusa w Vadokliach pozostał ważny dla miejscowej wspólnoty, świadcząc o duchu przeszłości i determinacji ludzi w zachowaniu dziedzictwa wiary i kultury.
Galeria i zasoby
Opisy materiałów archiwalnych są podane po litewsku.
Spalvota, horizontalaus formato, dokumentinė nuotrauka lygiais kraštais. Nufotografuotas kunigų Juozapo Aperavičiaus ir Jono Ivonausko kapavietė Mosėdžio šv. arkangelo Mykolo bažnyčios šventoriaus vakariniame pakraštyje, Muziejaus g. 2, Mosėdžio mstl., Mosėdžio sen., Skuodo r. sav., Klaipėdos apskr. Bendras vaizdas iš rytų pusės. Fotografavo Julius Kanarskas, Kretingos muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas, 2006 m. spalio 14 d.
Šventoriaus pakraštyje įrengti du kapai. Kairėje pusėje esantį nedidelės akmens ir metolo tvotelės juosiamą kapą ženklina pailga juodo akmens stačiakampė antkapinė plokštė išgaubtu viršumi ir už jos galvūgalyje stovintis tokio pat akmens trijų laiptuotų tarpsnių antkapinis kryžius su užrašu „KANAUNINKAS / JUOZAS / APERAVIČIUS / 1887 – 1946“, pastatytas ant stačiakampio betoninio cokolio. Dešinėje įrengtą kapą žymi kvadratinio plano juodo šlifuoto akmens plokštė ir galvūgalyje pastatytas juodo akmens laiptuotas trijų tarpsnių antkapinis kryžius, pastatytas ant stačiakampio betoninio cokolio. Antkapinio paminklo priekyje iškalta epitafija: „A†A / KUNIGAS-JUBILIATAS / JONAS / IVONAUSKAS / 1880 - 1980 / DIRBĘS SU KRISTUMI / GYVENI SU DIEVU“, o taip pat tipinis kunigų kapams ženklas: stula pridengtas užversta Biblija, ant kurios stovi kielikas (taurė). Už kapų stūkso akmenų mūro šventoriaus tvora.
Juozapas Aperavičius gimė 1887 m. lapkričio 23 d. Mokėsi Kauno dvasinėje seminarijoje. Kunigu įšventintas 1914 m. gruodžio 28 d. Apie 1916–1918 m. vikaravo Saločių šv. Juozapo bažnyčioje. 1927 m. atsiųstas į Mosėdžio šv. arkangelo Mykolo bažnyčią, 1931 m. tapo jos administratoriumi (klebonu), vėliau – garbės kanauninku. Dirbo čia iki mirties – 1946-ųjų metų. Jonas Ivonauskas (Iwanowski, Ivanauskis, Ivanauskas) gimė 1882 m. sausio 2 d., baigė Kauno dvasinę seminariją, kunigu įšventintas 1904 m. lapkričio 28 d. (kitais duomenimis gimė 1880 m., kunigu įšventintas – 1905 m.). Vikaravo Žemaičių vyskupijos parapijose, nuo 1912 m. buvo Vadoklių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios vikaru, apie 1912–1918 m. – Krekenavos parapijos Vadaktų Švč. Mergelės Marijos filijos kuratoriumi. 1931 m. paskirtas Stalgėnų šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios klebonu. Sovietmečiu atsiųstas į Mosėdį ir paskirtas Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios klebonu, vėliau – altarista. Mirė 1980 m. Abu antkapiniai paminklai pastatyti parapijiečių ir Telšių vyskupijos lėšomis. Kapavietė – saugotinas kultūros paveldo objektas, turintis memorialinį vertingųjų savybių pobūdį.