O kościele
Bažnyčios istorija prasidėjo dar XV amžiuje, kai ją fundavo Vilniaus kaštelionas Kristinas Astikas. Bažnyčios pastatymo data siejama su 1406 metais, tačiau jos tikrasis išmūrijimas įvyko XV a. pirmoje pusėje. Bažnyčia buvo statoma pagal tuo metu itin populiarią kvadratinio plano trinavės halės su penkiasiene apside modelį, atspindintį gotikinį stilių.
1522 metais bažnyčiai buvo dovanoti keli žemės sklypai, o katalikų bažnyčia minima jau 1553 metais. Tačiau XVI amžiaus antroje pusėje, kuomet Vyžuonų savininkais tapo evangelikai reformatai, bažnyčia perėjo į jų rankas. Reformatų laikotarpiu čia vyko įvairūs reikšmingi įvykiai: 1611 metais šventovėje buvo palaidotas Mikalojus Radvila, o 1641 metais – kunigaikštis Kristupas Radvila Jaunasis.
1656 metais Ukmergės pilies teismo sprendimu bažnyčia buvo grąžinta katalikams. Nuo to laiko bažnyčia ir parapija keitėsi, buvo nuolat atnaujinamos ir plečiamos. 1736 metais pastatyta klebonija, o nuo 1777 metų minima ir parapinė mokykla. XVIII amžiaus pabaigoje bažnyčia jau turėjo dvi šonines koplyčias ir priebažnytį.
Carinės Rusijos laikotarpiu, 1796 metais, per miestelio gaisrą bažnyčia sudegė, tačiau po kelerių metų ji buvo atstatyta. XIX amžiuje klebono Antano Drukteinio iniciatyva bažnyčia buvo perstatyta ir padidinta, buvo įrengti nauji vargonai ir Kryžiaus kelio stotys.
XX amžiuje bažnyčios istorija taip pat kupina įvykių. Per Pirmąjį pasaulinį karą varpai buvo išvežti į Rusiją, o po karo bažnyčia buvo renovuota ir vėl atgaivinta. Klebonas Aleksandras Mileika aktyviai rūpinosi bažnyčios remontu ir išsaugojimu, tačiau 1941 metais jis buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą. Antrasis pasaulinis karas taip pat paliko savo ženklą – 1944 metais išbyrėjo bažnyčios langų stiklai.
Architektūriškai bažnyčia yra lotyniško kryžiaus plano, su trisiene apside ir vienu bokštu. Viduje ji turi tris navas, kurias dengia kryžminiai skliautai. Šventoriaus tvora pagaminta iš akmenų mūro, o galinio fasado sienoje įmūrytos istorinės reikšmės relikvijos – žalčio Vyžo galva ir švedų patrankos sviedinys.
Vyžuonų Šv. Jurgio bažnyčia, išgyvenusi daugybę istorinių permainų ir sunkumų, šiandien stovi kaip tikėjimo ir istorijos simbolis, pasakojantis apie Lietuvos praeities didybę ir žmonių ryžtą išsaugoti savo kultūrinį paveldą.
Galeria i zasoby
Dailininko Algirdo Jono Indrašiaus (1937–2024) paveikslas skirtas dviejų vyžuoniškių rašytojų: prozininko Broniaus Radzevičiaus (1940–1980) ir poeto, literatūros kritiko Antano Masionio (1941–1974) atminimui. Jis signuotas paveikslo apačioje: „A. Indr 80“. Paveikslas įrėmintas masyviame pilkos spalvos mediniame rėme. Kitoje pusėje yra dailininko antspaudas ir juodu flomasteriu bei juodu pieštuku užrašytas jo autografas. Pritvirtinta lininė virvelė paveikslui pakabinti.
Šių įžymių rašytojų veidai pavaizduoti pakilę virš gimtinės kalvos, abipus „priešaušrių vieškelio“ (gal projekcijos į laisvą Lietuvą). Paveikslo šerdis – legendomis apipinta gotikinė Vyžuonų šv. Jurgio bažnyčia su sienoje įmūrytu akmeniu, vadinamu žalčio Vyžo galva (žalčio kulto liekana).