О церкви
Alovės Švč. Trejybės bažnyčia – nepaprastas architektūros ir istorijos paminklas, esantis Alytaus rajone, Alovės kaime, prie pat Alovės upelio. Ši medinė bažnyčia, pastatyta 1802 metais, yra puikus liaudiškojo klasicizmo stiliaus pavyzdys su baroko elementais.
Bažnyčios istorija prasidėjo dar prieš kelis šimtmečius. Kunigo J. Kurčevskio teigimu, pirmoji bažnyčia Alovėje jau stovėjo 1697 m., tačiau XVIII a. vizitacijų aktuose apie ją neužsimenama. 1797 m. buvo statoma koplyčia, o po penkerių metų dvarininkas Jokūbas Kęstutis Gediminas finansavo dabartinės medinės bažnyčios statybas. Nors bažnyčia buvo pastatyta gana greitai, per savo ilgą istoriją ji išgyveno įvairias negandas. Pavyzdžiui, 1818 m. stipri vėtra nuplėšė jos stogą.
1866 m. klebono Juozo Svetlavičiaus iniciatyva bažnyčia buvo remontuota – įdėti nauji langai. XIX a. pabaigoje vietiniai tikintieji prašė leisti pasistatyti mūrinę bažnyčią, tačiau caro valdžia leido tik remontuoti senąją, kas ir buvo padaryta 1889 m.
XX amžiaus pradžioje, kunigo Rapolo Juknio laikais, Alovės parapijoje vyko nemažai suirutės dėl kalbos klausimo. Tuo metu bažnyčioje pamaldos buvo vedamos lenkų kalba, bet vis daugiau parapijiečių norėjo lietuviškų pamaldų. Po ilgų ginčų ir triukšmo bažnyčioje, 1907 m. buvo įvestas tvarkaraštis, pagal kurį pamokslai du savaitgalius buvo sakomi lietuviškai, o trečią – lenkiškai. Tačiau ši sprendimas netiko lenkų bendruomenei, ir jų protestai netgi tapo teismo byla, vadinama „Alovės byla“.
Nepaisant sunkumų, bažnyčia toliau plėtėsi ir gražėjo. 1907 m. buvo įrengti trys nauji altoriai, o šventorius apmūrytas. Šie darbai liudija apie nuolatinę parapijos narių rūpestį savo bažnyčia. Be to, nuo 1912 iki 1914 metų veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius, kuris skatino sveikesnį gyvenimo būdą. 1918 m. įsikūrė jaunimo organizacija „Pavasarininkai“, o po keturių metų buvo įsteigta parapija.
Architektūriniu požiūriu Alovės Švč. Trejybės bažnyčia yra vertingas objektas. Ji stačiakampio plano, pseudobazilikinė, su trisiene apside, dviaukšte zakristija ir kolonų portiku. Viduje bažnyčią į tris navas dalina briaunotos kolonos. Vargonų choro balkonas turi medinių baliustrų turėklą, o vargonai, pagaminti 1916 m. Petrapilyje, vis dar naudojami.
Didysis altorius su tabernakuliu ir paveikslu „Švč. Trejybė“ bei altoriai su paveikslais „Švč. Mergelė Marija“ ir „Šv. Arkangelas Mykolas“ prisideda prie bažnyčios didingos atmosferos. Išlikusi atminimo lenta su lenkišku įrašu liudija apie daugialypę parapijos istoriją.
Prie bažnyčios stovi medinė varpinė, kuri kartu su bažnyčia sudaro harmoningą kompleksą. Šis ansamblis nuo 1997 m. yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą kaip architektūros ir dailės paminklas, todėl yra saugomas valstybės.
Nors Alovės Švč. Trejybės bažnyčia nėra pati didžiausia ar prabangiausia bažnyčia Lietuvoje, jos turtinga istorija ir unikali architektūra daro ją
Bažnyčios istorija prasidėjo dar prieš kelis šimtmečius. Kunigo J. Kurčevskio teigimu, pirmoji bažnyčia Alovėje jau stovėjo 1697 m., tačiau XVIII a. vizitacijų aktuose apie ją neužsimenama. 1797 m. buvo statoma koplyčia, o po penkerių metų dvarininkas Jokūbas Kęstutis Gediminas finansavo dabartinės medinės bažnyčios statybas. Nors bažnyčia buvo pastatyta gana greitai, per savo ilgą istoriją ji išgyveno įvairias negandas. Pavyzdžiui, 1818 m. stipri vėtra nuplėšė jos stogą.
1866 m. klebono Juozo Svetlavičiaus iniciatyva bažnyčia buvo remontuota – įdėti nauji langai. XIX a. pabaigoje vietiniai tikintieji prašė leisti pasistatyti mūrinę bažnyčią, tačiau caro valdžia leido tik remontuoti senąją, kas ir buvo padaryta 1889 m.
XX amžiaus pradžioje, kunigo Rapolo Juknio laikais, Alovės parapijoje vyko nemažai suirutės dėl kalbos klausimo. Tuo metu bažnyčioje pamaldos buvo vedamos lenkų kalba, bet vis daugiau parapijiečių norėjo lietuviškų pamaldų. Po ilgų ginčų ir triukšmo bažnyčioje, 1907 m. buvo įvestas tvarkaraštis, pagal kurį pamokslai du savaitgalius buvo sakomi lietuviškai, o trečią – lenkiškai. Tačiau ši sprendimas netiko lenkų bendruomenei, ir jų protestai netgi tapo teismo byla, vadinama „Alovės byla“.
Nepaisant sunkumų, bažnyčia toliau plėtėsi ir gražėjo. 1907 m. buvo įrengti trys nauji altoriai, o šventorius apmūrytas. Šie darbai liudija apie nuolatinę parapijos narių rūpestį savo bažnyčia. Be to, nuo 1912 iki 1914 metų veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius, kuris skatino sveikesnį gyvenimo būdą. 1918 m. įsikūrė jaunimo organizacija „Pavasarininkai“, o po keturių metų buvo įsteigta parapija.
Architektūriniu požiūriu Alovės Švč. Trejybės bažnyčia yra vertingas objektas. Ji stačiakampio plano, pseudobazilikinė, su trisiene apside, dviaukšte zakristija ir kolonų portiku. Viduje bažnyčią į tris navas dalina briaunotos kolonos. Vargonų choro balkonas turi medinių baliustrų turėklą, o vargonai, pagaminti 1916 m. Petrapilyje, vis dar naudojami.
Didysis altorius su tabernakuliu ir paveikslu „Švč. Trejybė“ bei altoriai su paveikslais „Švč. Mergelė Marija“ ir „Šv. Arkangelas Mykolas“ prisideda prie bažnyčios didingos atmosferos. Išlikusi atminimo lenta su lenkišku įrašu liudija apie daugialypę parapijos istoriją.
Prie bažnyčios stovi medinė varpinė, kuri kartu su bažnyčia sudaro harmoningą kompleksą. Šis ansamblis nuo 1997 m. yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą kaip architektūros ir dailės paminklas, todėl yra saugomas valstybės.
Nors Alovės Švč. Trejybės bažnyčia nėra pati didžiausia ar prabangiausia bažnyčia Lietuvoje, jos turtinga istorija ir unikali architektūra daro ją
Галерея и ресурсы
Alovės miestelio Švč. Trejybės bažnyčios krucifiksas (nukryžiuotasis).