Apie bažnyčią
Juodupės Švč. Aušros Vartų Dievo Motinos bažnyčia yra ypatingas paminklas, ne tik savo architektūra, bet ir turtinga bei sudėtinga istorija.
Ši bažnyčia stovi Juodupėje, Rokiškio rajone, Panevėžio vyskupijoje. Dabartinė bažnyčia buvo įrengta 1946 metais po Antrojo pasaulinio karo, pritaikius senosios klebonijos ūkinį pastatą – daržinę. Tačiau šio sakralinio pastato istorija prasidėjo daug anksčiau ir yra kupina išbandymų bei atsidavimo.
Po Pirmojo pasaulinio karo Juodupės bendruomenė pradėjo aktyviai kurti parapiją. Tuo metu Juodupėje veikė vilnų verpykla su karšykla bei audimo staklės, ir žmonės jautė poreikį turėti savo bažnyčią. Parapijai buvo skiriama žemė iš Onuškio ir Rokiškio parapijų dalių, tačiau dėl žemės nuosavybės problemų šis procesas strigo. Tik 1934 metais kunigas Jonas Bubas su parapijiečių pagalba iš Žemės reformos departamento gavo žemės ir pastatė medinę koplyčią, kurią pašventino Aušros Vartų Dievo Motinos garbei.
Oficialiai Juodupės parapija buvo įsteigta 1937 metais, tačiau pirmoji didelė medinė bažnyčia buvo pastatyta tik 1938 metais. Ši bažnyčia stovėjo ant aukšto kalnelio, dabartinių kapinių teritorijoje, ir buvo kryžminio plano, turėjo tris navas bei 30 metrų aukščio bokštą. Bažnyčios altorius puošė dailininko Vytauto Palaimos paveikslai, tarp kurių buvo „Prie Aušros Vartų Dievo Motinos altoriaus besimeldžiantis šv. Kazimieras“ ir šv. kankinės Julijos paveikslas.
Deja, 1944 metais per karo mūšius ši bažnyčia buvo sunaikinta. Sovietų valdžia neleido atstatyti bažnyčios ant senųjų pamatų, todėl 1946 metais laikina bažnyčia buvo įrengta klebonijos daržinėje. Nors tai buvo tik laikinas sprendimas, ši bažnyčia išliko iki šių dienų.
1987 metais bažnyčia apdegė, tačiau klebono Prano Sabaliausko rūpesčiu ji buvo suremontuota. Šiandien bažnyčios pastatas yra medinis, jo grindys parketinės, lubos išpuoštos, o sienos apkaltos dailylentėmis. Langus puošia vitražai, o šventoriaus kampe stovi lengvos konstrukcijos stulpinė varpinė.
Juodupės Švč. Aušros Vartų Dievo Motinos bažnyčia yra ne tik maldos namai, bet ir vietos bendruomenės susibūrimo centras, simbolizuojantis jos atkaklumą ir ištikimybę savo tikėjimui.
Ši bažnyčia stovi Juodupėje, Rokiškio rajone, Panevėžio vyskupijoje. Dabartinė bažnyčia buvo įrengta 1946 metais po Antrojo pasaulinio karo, pritaikius senosios klebonijos ūkinį pastatą – daržinę. Tačiau šio sakralinio pastato istorija prasidėjo daug anksčiau ir yra kupina išbandymų bei atsidavimo.
Po Pirmojo pasaulinio karo Juodupės bendruomenė pradėjo aktyviai kurti parapiją. Tuo metu Juodupėje veikė vilnų verpykla su karšykla bei audimo staklės, ir žmonės jautė poreikį turėti savo bažnyčią. Parapijai buvo skiriama žemė iš Onuškio ir Rokiškio parapijų dalių, tačiau dėl žemės nuosavybės problemų šis procesas strigo. Tik 1934 metais kunigas Jonas Bubas su parapijiečių pagalba iš Žemės reformos departamento gavo žemės ir pastatė medinę koplyčią, kurią pašventino Aušros Vartų Dievo Motinos garbei.
Oficialiai Juodupės parapija buvo įsteigta 1937 metais, tačiau pirmoji didelė medinė bažnyčia buvo pastatyta tik 1938 metais. Ši bažnyčia stovėjo ant aukšto kalnelio, dabartinių kapinių teritorijoje, ir buvo kryžminio plano, turėjo tris navas bei 30 metrų aukščio bokštą. Bažnyčios altorius puošė dailininko Vytauto Palaimos paveikslai, tarp kurių buvo „Prie Aušros Vartų Dievo Motinos altoriaus besimeldžiantis šv. Kazimieras“ ir šv. kankinės Julijos paveikslas.
Deja, 1944 metais per karo mūšius ši bažnyčia buvo sunaikinta. Sovietų valdžia neleido atstatyti bažnyčios ant senųjų pamatų, todėl 1946 metais laikina bažnyčia buvo įrengta klebonijos daržinėje. Nors tai buvo tik laikinas sprendimas, ši bažnyčia išliko iki šių dienų.
1987 metais bažnyčia apdegė, tačiau klebono Prano Sabaliausko rūpesčiu ji buvo suremontuota. Šiandien bažnyčios pastatas yra medinis, jo grindys parketinės, lubos išpuoštos, o sienos apkaltos dailylentėmis. Langus puošia vitražai, o šventoriaus kampe stovi lengvos konstrukcijos stulpinė varpinė.
Juodupės Švč. Aušros Vartų Dievo Motinos bažnyčia yra ne tik maldos namai, bet ir vietos bendruomenės susibūrimo centras, simbolizuojantis jos atkaklumą ir ištikimybę savo tikėjimui.