O kościele
Choć kościół powstał jako symbol wiary i wspólnoty, wkrótce po jego wybudowaniu, w 1961 roku, władze aresztowały i skazały organizatorów budowy kościoła, wśród których byli proboszcz Liudvikas Povilonis i wikariusz Bronislovas Burneikis. Ci kapłani spędzili w więzieniu cztery lata, a sam kościół został znacjonalizowany i przekazany Filharmonii LSRR. Potem nastąpiła dramatyczna rozbiórka wieży kościoła i zniszczenie wnętrza, aby przystosować budynek do działalności koncertowej.
Jednak przemiany 1988 roku przyniosły odrodzenie. Kościół został zwrócony wiernym, a wspólnota kierowana przez monsinjora Bronislovasa Burneikisa podjęła intensywne prace remontowe. Odbudowano wieżę, w Darbėnai odlano ogromny dzwon, a franciszkanie z USA podarowali kościołowi organy, które zdobią świątynię do dziś. W 1989 roku malarz Antanas Kmieliauskas stworzył nowy fresk, kończąc w ten sposób odtwarzanie wewnętrznego piękna kościoła.
Jeśli chodzi o architekturę, kościół wyróżnia się prostokątnym planem i pojedynczą wysoką wieżą, sięgającą aż 75 metrów i mającą punkt widokowy. Trójnawowa przestrzeń nadaje poczucie dostojeństwa każdemu, kto wchodzi do środka. Na terenie przykościelnym można też znaleźć ogrodzenie z muru kamiennego oraz pobliski grób monsinjora B. Burneikisa, którego wkład w ten kościół jest nieoceniony.
Dziś kościół Najświętszej Maryi Panny Królowej Pokoju w Kłajpedzie nie tylko służy jako dom modlitwy, ale też symbolizuje siłę wiary i jedność wspólnoty, mimo historycznych trudności i doświadczeń.
Galeria i zasoby
Opisy materiałów archiwalnych są podane po litewsku.
Architektūra. Kompozicijoje vaizduojama bažnyčia panaši į Klaipėdos Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčią, kurios kertinis akmuo pašventintas 1957 m., pastatyta 1960 m. pagal inžinieriaus architekto Juozo Baltrėno projektą.
Užrašas nugarinėje pusėje apatinėje dalyje.
Lietuvos katalikų prašymas adresuotas SSRS AT Prezidiumo pirmininkui L. Brežnevui, nuorašai išsiųsti:
1) LSSR Ministrų Tarybai; 2) Religinių Reikalų Tarybos prie SSRS MT Įgaliotiniui; 3) Visiems Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams; 4) Tikinčiųjų Teisėms Ginti Katalikų Komitetui. Tikinčiųjų parašai surinkti iš visos Lietuvos, jiems atstovauja Klaipėdos bažnyčios Komiteto Pirmininkas Jonas Saunorius. Pareiškime pasakojama bažnyčios statybos ir atėmimo istorija. Tai jau trečias tikinčiųjų prašymas grąžinti jiems už suaukotas lėšas sovietmečiu pastatytą bažnyčią. Po pareiškimu nurodyta, kad pridedami 1434 sunumeruoti puslapiai su 143869 parašais ir 56 dokumentinės fotografijos, pasakojančios apie bažnyčios statybą (suklijuotos ant 22 piešimo popieriaus lapų, su aprašais lietuvių ir rusų kalbomis). Iš gale esančio įrašo aiškėja, kad būta net 1589 puslapių su 148149 parašais, tik lapai su parašais nuo 1435 iki 1589 psl. nepriskaičiuoti, nes pristatyti per vėlai. Šiuo metu dalies lapų trūksta, nėra 1–5, 430–449, 988 ir 1380–1399 psl. Yra numeracijos klaidų – po du kartus sužymėti 1054, 1065–1067 ir 1403 psl.
Lapai įvairūs: piešimo, rašomojo popieriaus, languoti, liniuoti. Rašyta rašomąja mašinėle ir ranka įvairiomis rašymo priemonėmis: įvairiaspalviais tušinukais ir rašaliniais parkeriais.
Įrišta klijavimo būdu. Viršelis padarytas iš dviejų faneros lakštų, sujungtų nugarėle, pagaminta iš šviesiai rudos spalvos dirbtinės odos. Ant priekinio viršelio išdegintas Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios atvaizdas ir po juo esantis užrašas: „LIETUVOS KATALIKŲ 143869/ATSTOVŲ PRAŠYMAS GRĄŽINTI/KLAIPĖDOS TAIKOS KARALIENĖS BAŽNYČIĄ/LIETUVA, 1979“.
Viršelio kraštuose išdeginta tautinių motyvų juostelė. Ant nugarinės dalies užklijuotas mėlynos spalvos popierius, tačiau jis neuždengia pakraščiuose išdeginto ornamento. Vidinėje nugarinio viršelio pusėje išdegintas kryžius.