Apie bažnyčią
Giedraičių Šv. Baltramiejaus bažnyčia yra vienas įspūdingiausių klasicistinio stiliaus statinių Lietuvoje, stovintis mažame Giedraičių miestelyje. Jos istorija siekia XV amžių ir atspindi tiek religinę, tiek politinę Lietuvos praeitį.
Bažnyčia buvo pastatyta 1410 metais, kai Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas Didysis įpareigojo Mykolą Gintilavičių-Gentvilą ją sukurti. Tai buvo reikšmingas momentas ne tik Bažnyčios istorijoje, bet ir visam regionui. Iki 1445 metų bažnyčia buvo aprūpinta beneficija, kuri vėliau buvo finansuojama Giedraičių šeimos. 1510 metais bažnyčia buvo perstatyta, o jos klebonui priklausė didelės teritorijos – miestelio jurisdika, aštuoni kaimai ir net trys ežerai.
XVII amžiuje šią šventovę užpuolė Rusijos kareiviai, kurie ją sudegino. Nepaisant to, 1676 metais čia dar tebestovėjo laikina bažnyčia. XVIII amžiaus pradžioje Giedraičiuose buvo įkurta Šv. Rožančiaus brolija, kuri prisidėjo prie miestelio dvasinio gyvenimo plėtros. Tuo pačiu metu veikė ir parapinė mokykla, kurioje jaunimas galėjo įgyti pradinį išsilavinimą.
1809 metais dabartinę mūrinę bažnyčią pastatė Žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis kartu su broliu Martynu. Ši bažnyčia turi ypatingą simbolinę reikšmę, nes po vyskupo mirties 1838 metais jo širdis buvo įmūryta presbiterijos sienoje. Zakristijoje kabo vyskupo portretas, primenantis apie jo indėlį į bažnyčios istoriją.
XIX amžiuje bažnyčioje buvo naudojama lenkų kalba, tačiau pamokslai būdavo sakomi ir lietuviškai. Pradėjus laikyti pamaldas lietuvių kalba 1903 metais, buvo suburtas lietuviškas bažnytinis choras. Tačiau lietuviškos pamaldos susidurdavo su sunkumais - 1911 metais lenkai trukdydavo jų vedimą, o per riaušes 1912-1913 metais prireikė net teisminių procesų.
Dar viena dramatiška akimirka bažnyčios istorijoje įvyko 1919 metais, kai rugpjūčio 24 dieną lenkai sutrikdė lietuviškas pamaldas, terorizavo ir išvežė kleboną Kazimierą Liesevičių. Sovietinės okupacijos metu jis buvo suimtas ir nuteistas dešimčiai metų kalėti, grįžo į Lietuvą tik 1955 metais.
Architektūriškai Giedraičių Šv. Baltramiejaus bažnyčia yra klasicistinė ir bebokštė, su portalu, trikampiu frontonu ir plačiu antablementu. Jos viduje yra trys navos, atskirtos pilioriais. Šventoriaus tvora yra pastatyta iš akmenų mūro, o tvoros kampe stovi masyvi klasicistinė varpinė, pastatyta XIX amžiaus viduryje pagal Karolio Gregotovičiaus projektą. Varpinė išsiskiria ažūriniu viršutiniu tarpsniu, kuris pagamintas iš medžio konstrukcijų.
Ši bažnyčia yra ne tik architektūros stebuklas, bet ir svarbus Lietuvos kultūros bei istorijos liudytojas. Jos sienos saugo daugelio kartų pasakojimus, kovas ir viltis.
Bažnyčia buvo pastatyta 1410 metais, kai Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas Didysis įpareigojo Mykolą Gintilavičių-Gentvilą ją sukurti. Tai buvo reikšmingas momentas ne tik Bažnyčios istorijoje, bet ir visam regionui. Iki 1445 metų bažnyčia buvo aprūpinta beneficija, kuri vėliau buvo finansuojama Giedraičių šeimos. 1510 metais bažnyčia buvo perstatyta, o jos klebonui priklausė didelės teritorijos – miestelio jurisdika, aštuoni kaimai ir net trys ežerai.
XVII amžiuje šią šventovę užpuolė Rusijos kareiviai, kurie ją sudegino. Nepaisant to, 1676 metais čia dar tebestovėjo laikina bažnyčia. XVIII amžiaus pradžioje Giedraičiuose buvo įkurta Šv. Rožančiaus brolija, kuri prisidėjo prie miestelio dvasinio gyvenimo plėtros. Tuo pačiu metu veikė ir parapinė mokykla, kurioje jaunimas galėjo įgyti pradinį išsilavinimą.
1809 metais dabartinę mūrinę bažnyčią pastatė Žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis kartu su broliu Martynu. Ši bažnyčia turi ypatingą simbolinę reikšmę, nes po vyskupo mirties 1838 metais jo širdis buvo įmūryta presbiterijos sienoje. Zakristijoje kabo vyskupo portretas, primenantis apie jo indėlį į bažnyčios istoriją.
XIX amžiuje bažnyčioje buvo naudojama lenkų kalba, tačiau pamokslai būdavo sakomi ir lietuviškai. Pradėjus laikyti pamaldas lietuvių kalba 1903 metais, buvo suburtas lietuviškas bažnytinis choras. Tačiau lietuviškos pamaldos susidurdavo su sunkumais - 1911 metais lenkai trukdydavo jų vedimą, o per riaušes 1912-1913 metais prireikė net teisminių procesų.
Dar viena dramatiška akimirka bažnyčios istorijoje įvyko 1919 metais, kai rugpjūčio 24 dieną lenkai sutrikdė lietuviškas pamaldas, terorizavo ir išvežė kleboną Kazimierą Liesevičių. Sovietinės okupacijos metu jis buvo suimtas ir nuteistas dešimčiai metų kalėti, grįžo į Lietuvą tik 1955 metais.
Architektūriškai Giedraičių Šv. Baltramiejaus bažnyčia yra klasicistinė ir bebokštė, su portalu, trikampiu frontonu ir plačiu antablementu. Jos viduje yra trys navos, atskirtos pilioriais. Šventoriaus tvora yra pastatyta iš akmenų mūro, o tvoros kampe stovi masyvi klasicistinė varpinė, pastatyta XIX amžiaus viduryje pagal Karolio Gregotovičiaus projektą. Varpinė išsiskiria ažūriniu viršutiniu tarpsniu, kuris pagamintas iš medžio konstrukcijų.
Ši bažnyčia yra ne tik architektūros stebuklas, bet ir svarbus Lietuvos kultūros bei istorijos liudytojas. Jos sienos saugo daugelio kartų pasakojimus, kovas ir viltis.
Galerija ir ištekliai
Kompozicijoje – Giedraičių Šv. Baltramiejaus bažnyčia.
Signuotas akvarele averso apatinėje dalyje kairėje ir pieštuku reverso viršutinėje dalyje.
Architektūrinė kompozicija. Giedraičių (Molėtų r.) klasicistinė, tinkuoto mūro Šv. Baltramiejaus bažnyčia pastatyta 1809 m. Šventorių juosia akmenų mūro tvora, jos kampe stovi masyvi klasicistinė varpinė, pastatyta XIX a. vid. pagal Vilniaus universiteto profesoriaus K. Gregotovičiaus (1799–1848) projektą.
Aprašė Aldona Rudzevičienė