Apie bažnyčią
Naujųjų Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčia – tai viena iš Elektrėnų savivaldybės šventovių, kuri ne tik žavi savo architektūra, bet ir turi ilgą bei turtingą istoriją. Ši bažnyčia stovi Naujųjų Kietaviškių kaime, ant Spenglos upės dešiniojo kranto, vos 4 km į pietvakarius nuo Elektrėnų.
Pirmoji šioje vietoje stovėjusi bažnyčia buvo pastatyta iki 1504 metų. Ji minima ir vėlesniuose dokumentuose, pavyzdžiui, 1522 m. Tačiau per reformacijos laikotarpį ši šventovė sunyko ir apie ją nebebuvo kalbama 1669 m. Antrąją bažnyčią 1676 metais pastatydino Leonardas Pacas. Nuo 1713 metų čia veikė Švč. Trejybės brolija, tačiau bažnyčios gyvenimas nebuvo lengvas – 1738 metais sudegė klebonija ir bažnyčios archyvas. Nepaisant sunkumų, parapija gyvavo ir plėtėsi – 1744 m. jai priklausė Kietaviškių bažnytkaimis, dvaras, keturi palivarkai ir dvylika kaimų.
Įdomu tai, kad XVIII amžiaus pabaigoje bažnyčiai priklausė ir Šuolių kaimas. Be to, 1782 metais pamokslai Kietaviškėse buvo sakomi tik lenkiškai, kas rodo tam tikrą kultūrinę įtaką bei vyraujančią kalbos politiką tuo metu.
1905 metais buvo patvirtintas naujos mūrinės bažnyčios projektas. Manoma, kad jo kūrėjai buvo architektas Vladislovas Michnevičius arba Vladislovas Soninas bei inžinierius Antanas Soninas. Naujoji bažnyčia buvo statoma 1906–1915 metais, dalyvaujant kunigams D. Valavičiui ir Kajetonui Čepanui kartu su parapijiečiais. Senoji bažnyčia buvo išardyta 1915 m., kai užbaigta statyti naujoji. Kunigas K. Čepanas aktyviai rūpinosi ne tik religiniais reikalais, bet ir švietimu – per vokiečių okupaciją (1915–1918 m.) jis įsteigė apie 30 lietuviškų pradžios mokyklų parapijos kaimuose.
Kunigas Teodoras Brazys taip pat prisidėjo prie bažnyčios kultūrinio gyvenimo – jis užrašė daug liaudies dainų ir įkūrė bažnytinį chorą. Po Antrojo pasaulinio karo, 1956 metais, klebono Rapolo Juknio, vikaro P. Ašakos ir parapijiečių rūpesčiu bažnyčia buvo suremontuota. Iki 1985 metų čia klebonavo Sibiro tremtinys Petras Valatka, kuris taip pat paliko ryškų pėdsaką bažnyčios istorijoje.
Architektūros požiūriu Naujųjų Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčia yra puikus istorizmo stiliaus pavyzdys. Ji stačiakampio plano, su apside ir dviem bokštais. Viduje bažnyčia yra trijų navų, o išorėje ją juosia plytų mūro tvora su arkiniais vartais, kurie suteikia šventyklai papildomo grožio ir didingumo.
Ši bažnyčia yra ne tik religinių apeigų vieta, bet ir svarbi kultūrinė bei istorinė vertybė, kurioje atsispindi įvairių epochų pėdsakai ir žmonių darbštumas bei tikėjimas.
Pirmoji šioje vietoje stovėjusi bažnyčia buvo pastatyta iki 1504 metų. Ji minima ir vėlesniuose dokumentuose, pavyzdžiui, 1522 m. Tačiau per reformacijos laikotarpį ši šventovė sunyko ir apie ją nebebuvo kalbama 1669 m. Antrąją bažnyčią 1676 metais pastatydino Leonardas Pacas. Nuo 1713 metų čia veikė Švč. Trejybės brolija, tačiau bažnyčios gyvenimas nebuvo lengvas – 1738 metais sudegė klebonija ir bažnyčios archyvas. Nepaisant sunkumų, parapija gyvavo ir plėtėsi – 1744 m. jai priklausė Kietaviškių bažnytkaimis, dvaras, keturi palivarkai ir dvylika kaimų.
Įdomu tai, kad XVIII amžiaus pabaigoje bažnyčiai priklausė ir Šuolių kaimas. Be to, 1782 metais pamokslai Kietaviškėse buvo sakomi tik lenkiškai, kas rodo tam tikrą kultūrinę įtaką bei vyraujančią kalbos politiką tuo metu.
1905 metais buvo patvirtintas naujos mūrinės bažnyčios projektas. Manoma, kad jo kūrėjai buvo architektas Vladislovas Michnevičius arba Vladislovas Soninas bei inžinierius Antanas Soninas. Naujoji bažnyčia buvo statoma 1906–1915 metais, dalyvaujant kunigams D. Valavičiui ir Kajetonui Čepanui kartu su parapijiečiais. Senoji bažnyčia buvo išardyta 1915 m., kai užbaigta statyti naujoji. Kunigas K. Čepanas aktyviai rūpinosi ne tik religiniais reikalais, bet ir švietimu – per vokiečių okupaciją (1915–1918 m.) jis įsteigė apie 30 lietuviškų pradžios mokyklų parapijos kaimuose.
Kunigas Teodoras Brazys taip pat prisidėjo prie bažnyčios kultūrinio gyvenimo – jis užrašė daug liaudies dainų ir įkūrė bažnytinį chorą. Po Antrojo pasaulinio karo, 1956 metais, klebono Rapolo Juknio, vikaro P. Ašakos ir parapijiečių rūpesčiu bažnyčia buvo suremontuota. Iki 1985 metų čia klebonavo Sibiro tremtinys Petras Valatka, kuris taip pat paliko ryškų pėdsaką bažnyčios istorijoje.
Architektūros požiūriu Naujųjų Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčia yra puikus istorizmo stiliaus pavyzdys. Ji stačiakampio plano, su apside ir dviem bokštais. Viduje bažnyčia yra trijų navų, o išorėje ją juosia plytų mūro tvora su arkiniais vartais, kurie suteikia šventyklai papildomo grožio ir didingumo.
Ši bažnyčia yra ne tik religinių apeigų vieta, bet ir svarbi kultūrinė bei istorinė vertybė, kurioje atsispindi įvairių epochų pėdsakai ir žmonių darbštumas bei tikėjimas.