About the Church
The history of the Saločiai parish goes back to the 16th century, when in 1514 Barbora Pečkaitė founded the parish and endowed it with land and forest. These funds were intended for the parish priest's upkeep, and her heirs, the Liutkai family, gave the priest 5 kapos of groschen every year – a considerable sum at the time. In 1528 the parish's funds grew still further, when Albertas Kmita added further to the parish's holdings.
The first church in Saločiai was small and wooden, and although it suffered various misfortunes over time, the parish community always found a way to restore its church. Unfortunately, in the second half of the 16th century the Radvila family of Biržai decided to seize the Catholic parish's property and demolished the church, building a Reformed house of prayer in its place.
Nevertheless, the Catholics did not give up. In 1632 they brought a case against the Radvila family, and after several years the case was won. Around 1644 a new Catholic church was built, to which the village of Tauprai was assigned. History records that around 1755 another wooden church was built, and it was renovated in 1835.
In 1841 four priests lived in Saločiai, to whom as much as 8 valakai of land belonged. In 1873 the parish priest Konstantinas Orlauskas, under the pretext of a repair, built a new wooden church, which was consecrated in 1879 by the auxiliary bishop Aleksandras Beresnevičius. Later, in 1887, the Governor of Kaunas allowed the cemetery to be walled in stone, and by 1900 the church had been repainted and handsomely refurbished.
In 1911 a branch of the Lithuanian Catholic Temperance Society set up a tearoom, bringing the parish closer to society. Between 1926 and 1928 the parish priest Aleksandras Štombergas again renovated and reinforced the church. Sadly, in the summer of 1944 the church burned down during the war, and the bell tower fell into ruin — even the bell melted in the heat of the fire.
After the war, in 1945, hope and strength endured, as the administrators, Fr Kazimieras Pukenis and Fr Antanas Balaišis, arranged for a new masonry church to be set up in the former presbytery. Buried in the churchyard today is the long-serving parish priest Aleksandras Štombergas, who did much to renovate and strengthen the church.
St Joseph's Church in Saločiai is not only a place of prayer but also a witness to history, symbolising people's faith, resolve and perseverance despite every trial. Every visit here is a journey through time, allowing one to feel the spirit of the past and understand how important it was to preserve this sacred place through the centuries.
Gallery and Resources
Archive captions are shown in Lithuanian.
Spalvota, horizontalaus formato, dokumentinė nuotrauka lygiais kraštais. Nufotografuotas kunigų Juozapo Aperavičiaus ir Jono Ivonausko kapavietė Mosėdžio šv. arkangelo Mykolo bažnyčios šventoriaus vakariniame pakraštyje, Muziejaus g. 2, Mosėdžio mstl., Mosėdžio sen., Skuodo r. sav., Klaipėdos apskr. Bendras vaizdas iš rytų pusės. Fotografavo Julius Kanarskas, Kretingos muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas, 2006 m. spalio 14 d.
Šventoriaus pakraštyje įrengti du kapai. Kairėje pusėje esantį nedidelės akmens ir metolo tvotelės juosiamą kapą ženklina pailga juodo akmens stačiakampė antkapinė plokštė išgaubtu viršumi ir už jos galvūgalyje stovintis tokio pat akmens trijų laiptuotų tarpsnių antkapinis kryžius su užrašu „KANAUNINKAS / JUOZAS / APERAVIČIUS / 1887 – 1946“, pastatytas ant stačiakampio betoninio cokolio. Dešinėje įrengtą kapą žymi kvadratinio plano juodo šlifuoto akmens plokštė ir galvūgalyje pastatytas juodo akmens laiptuotas trijų tarpsnių antkapinis kryžius, pastatytas ant stačiakampio betoninio cokolio. Antkapinio paminklo priekyje iškalta epitafija: „A†A / KUNIGAS-JUBILIATAS / JONAS / IVONAUSKAS / 1880 - 1980 / DIRBĘS SU KRISTUMI / GYVENI SU DIEVU“, o taip pat tipinis kunigų kapams ženklas: stula pridengtas užversta Biblija, ant kurios stovi kielikas (taurė). Už kapų stūkso akmenų mūro šventoriaus tvora.
Juozapas Aperavičius gimė 1887 m. lapkričio 23 d. Mokėsi Kauno dvasinėje seminarijoje. Kunigu įšventintas 1914 m. gruodžio 28 d. Apie 1916–1918 m. vikaravo Saločių šv. Juozapo bažnyčioje. 1927 m. atsiųstas į Mosėdžio šv. arkangelo Mykolo bažnyčią, 1931 m. tapo jos administratoriumi (klebonu), vėliau – garbės kanauninku. Dirbo čia iki mirties – 1946-ųjų metų. Jonas Ivonauskas (Iwanowski, Ivanauskis, Ivanauskas) gimė 1882 m. sausio 2 d., baigė Kauno dvasinę seminariją, kunigu įšventintas 1904 m. lapkričio 28 d. (kitais duomenimis gimė 1880 m., kunigu įšventintas – 1905 m.). Vikaravo Žemaičių vyskupijos parapijose, nuo 1912 m. buvo Vadoklių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios vikaru, apie 1912–1918 m. – Krekenavos parapijos Vadaktų Švč. Mergelės Marijos filijos kuratoriumi. 1931 m. paskirtas Stalgėnų šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios klebonu. Sovietmečiu atsiųstas į Mosėdį ir paskirtas Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios klebonu, vėliau – altarista. Mirė 1980 m. Abu antkapiniai paminklai pastatyti parapijiečių ir Telšių vyskupijos lėšomis. Kapavietė – saugotinas kultūros paveldo objektas, turintis memorialinį vertingųjų savybių pobūdį.