O kościele
Historia parafii Saločiai sięga XVI wieku – w 1514 roku Barbora Pečkaitė założyła parafię i przekazała jej ziemię oraz obszary leśne. Środki te miały służyć utrzymaniu proboszcza, a jej spadkobiercy, Liutkowie, co roku przekazywali proboszczowi 5 kop groszy – w owym czasie była to znaczna suma. W 1528 roku majątek parafii jeszcze się powiększył, gdy Albertas Kmita dodatkowo wzbogacił dobra parafialne.
Pierwszy kościół w Saločiach był niewielki i drewniany; choć z biegiem czasu przetrwał różne nieszczęścia, wspólnota parafialna zawsze znajdowała sposób, by odbudować swoją świątynię. Niestety w drugiej połowie XVI w. Radziwiłłowie birżańscy postanowili odebrać majątek parafii katolickiej i zburzyli kościół, stawiając w jego miejscu zbór ewangelicko-reformowany.
Katolicy jednak się nie poddali. W 1632 roku wytoczyli Radziwiłłowi proces, który po kilku latach wygrali. Około 1644 roku wzniesiono nowy kościół katolicki, któremu przypisano wieś Tauprai. Jak głosi historia, około 1755 roku postawiono kolejny drewniany kościół, a w 1835 roku go odnowiono.
W 1841 roku w Saločiach mieszkało czterech księży, do których należało aż 8 włók ziemi. Proboszcz Konstantinas Orlauskas w 1873 roku, pod pretekstem remontu, wybudował nowy drewniany kościół, który w 1879 roku konsekrował biskup sufragan Aleksandras Beresnevičius. Później, w 1887 roku, gubernator kowieński zezwolił na obmurowanie cmentarza, a do 1900 roku kościół został pomalowany i ozdobnie urządzony.
W 1911 roku oddział Litewskiego Katolickiego Towarzystwa Trzeźwości założył herbaciarnię, zbliżając parafię do społeczeństwa. Między 1926 a 1928 rokiem proboszcz Aleksandras Štombergas ponownie odnowił i wzmocnił kościół. Niestety latem 1944 roku, podczas wojny, kościół spłonął, a dzwonnica popadła w ruinę – nawet dzwon stopił się od żaru ognia.
Po wojnie, w 1945 roku, przetrwały nadzieja i siła – staraniem administratorów, księży Kazimierasa Pukenisa i Antanasa Balaišisa, w dawnej plebanii urządzono nowy murowany kościół. Na przykościelnym cmentarzu spoczywa dziś wieloletni proboszcz Aleksandras Štombergas, który wiele wniósł w odnowę i umocnienie kościoła.
Kościół św. Józefa w Saločiach to nie tylko miejsce modlitwy, ale i świadek historii, symbolizujący wiarę, determinację i wytrwałość ludzi mimo wszelkich prób. Każda wizyta tutaj to podróż w czasie, pozwalająca odczuć ducha przeszłości i zrozumieć, jak ważne było zachowanie tego świętego miejsca przez wieki.
Galeria i zasoby
Opisy materiałów archiwalnych są podane po litewsku.
Spalvota, horizontalaus formato, dokumentinė nuotrauka lygiais kraštais. Nufotografuotas kunigų Juozapo Aperavičiaus ir Jono Ivonausko kapavietė Mosėdžio šv. arkangelo Mykolo bažnyčios šventoriaus vakariniame pakraštyje, Muziejaus g. 2, Mosėdžio mstl., Mosėdžio sen., Skuodo r. sav., Klaipėdos apskr. Bendras vaizdas iš rytų pusės. Fotografavo Julius Kanarskas, Kretingos muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas, 2006 m. spalio 14 d.
Šventoriaus pakraštyje įrengti du kapai. Kairėje pusėje esantį nedidelės akmens ir metolo tvotelės juosiamą kapą ženklina pailga juodo akmens stačiakampė antkapinė plokštė išgaubtu viršumi ir už jos galvūgalyje stovintis tokio pat akmens trijų laiptuotų tarpsnių antkapinis kryžius su užrašu „KANAUNINKAS / JUOZAS / APERAVIČIUS / 1887 – 1946“, pastatytas ant stačiakampio betoninio cokolio. Dešinėje įrengtą kapą žymi kvadratinio plano juodo šlifuoto akmens plokštė ir galvūgalyje pastatytas juodo akmens laiptuotas trijų tarpsnių antkapinis kryžius, pastatytas ant stačiakampio betoninio cokolio. Antkapinio paminklo priekyje iškalta epitafija: „A†A / KUNIGAS-JUBILIATAS / JONAS / IVONAUSKAS / 1880 - 1980 / DIRBĘS SU KRISTUMI / GYVENI SU DIEVU“, o taip pat tipinis kunigų kapams ženklas: stula pridengtas užversta Biblija, ant kurios stovi kielikas (taurė). Už kapų stūkso akmenų mūro šventoriaus tvora.
Juozapas Aperavičius gimė 1887 m. lapkričio 23 d. Mokėsi Kauno dvasinėje seminarijoje. Kunigu įšventintas 1914 m. gruodžio 28 d. Apie 1916–1918 m. vikaravo Saločių šv. Juozapo bažnyčioje. 1927 m. atsiųstas į Mosėdžio šv. arkangelo Mykolo bažnyčią, 1931 m. tapo jos administratoriumi (klebonu), vėliau – garbės kanauninku. Dirbo čia iki mirties – 1946-ųjų metų. Jonas Ivonauskas (Iwanowski, Ivanauskis, Ivanauskas) gimė 1882 m. sausio 2 d., baigė Kauno dvasinę seminariją, kunigu įšventintas 1904 m. lapkričio 28 d. (kitais duomenimis gimė 1880 m., kunigu įšventintas – 1905 m.). Vikaravo Žemaičių vyskupijos parapijose, nuo 1912 m. buvo Vadoklių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios vikaru, apie 1912–1918 m. – Krekenavos parapijos Vadaktų Švč. Mergelės Marijos filijos kuratoriumi. 1931 m. paskirtas Stalgėnų šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios klebonu. Sovietmečiu atsiųstas į Mosėdį ir paskirtas Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios klebonu, vėliau – altarista. Mirė 1980 m. Abu antkapiniai paminklai pastatyti parapijiečių ir Telšių vyskupijos lėšomis. Kapavietė – saugotinas kultūros paveldo objektas, turintis memorialinį vertingųjų savybių pobūdį.