O kościele
W 1897 roku Władysław Tyszkiewicz wraz z mieszkańcami okolic Lentvarys zwrócił się do władz o pozwolenie na budowę kościoła. Pierwsze wnioski zostały jednak odrzucone. Dopiero w 1905 roku, gdy projekt opracował włoski architekt O. Bongi i uzyskano pozwolenie, wzniesiono tymczasowy kościół. Wreszcie w 1910 roku zatwierdzono projekt inżyniera Aleksandras Antonovič, lecz na budowę obecnego kościoła trzeba było czekać jeszcze dłużej.
Obecny kościół, który możemy dziś oglądać, ukończono w 1926 roku. Jest to świątynia w stylu neoromańskim, na planie niemal kwadratowym, bez wieży, z trójbocznym prezbiterium. Trójnawowe wnętrze zdobią kolumny, a przystawiona do naroża południowo-wschodniego wysoka dzwonnica dodaje mu dodatkowego uroku. Teren przykościelny otacza mur kamienny, nadając miejscu przytulności i zamknięcia.
Wewnątrz kościoła przechowywany jest obraz „Św. Józef” z początku XIX w. oraz malowidło ścienne z 1943 roku, wykonane przez malarzy L. Torvirt i J. Hoppen. Te dzieła sztuki nie tylko zdobią kościół, ale i świadczą o miejscowym dziedzictwie kulturowym i artystycznym.
Przez wiele lat w parafii Lentvarys pracowało wielu księży, wśród nich zesłaniec syberyjski Juozapas Karaliukas, który posługiwał w Lentvarys aż do śmierci w 1963 roku. Każdy proboszcz pozostawił swój ślad w historii parafii, przyczyniając się do jej duchowego i materialnego rozwoju. Lista proboszczów zaczyna się od Alfreda Grzybowskiego (1906–1909) i sięga aż do obecnego proboszcza Gintaras Petronis, który przybył tu do posługi w 2010 roku.
Kościół Zwiastowania Pańskiego w Lentvarys jest dziś ważną częścią miejscowej wspólnoty, w której nabożeństwa odbywają się zarówno w języku litewskim, jak i polskim. Kościół nie tylko służy jako miejsce obrzędów religijnych, ale i jako obiekt dziedzictwa kulturowego, odzwierciedlający bogatą historię regionu i dziedzictwo artystyczne.
Jeśli więc kiedykolwiek znajdziecie się w Lentvarys, koniecznie odwiedźcie tę neoromańską świątynię, której mury strzegą nie tylko kamieni i cegieł, ale i wiary, starań oraz miłości ludzi.
Galeria i zasoby
Opisy materiałów archiwalnych są podane po litewsku.
Atvirukas, nespalvotas. Pavaizduotas Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios projekto eskizas. Dešinėje pusėje – spausdinti užrašai lenkų kalba: „Za ofiarę kościól w Landwarowie Bóg zapłać / ADRES: Landwarów, g. Wil. miejscowemu Ks. Proboszczowi“ (Už aukas Lentvario bažnyčiai atlygins Dievas / Aukas siųsti vietiniam klebonui). Kitoje atviruko pusėje – spausdinti užrašai „ОТКРЫТОЕ ПИСЬМО / POCZTOWKA“.
Paveikslo autorius – Lietuvos dailininkų sąjungos narys (nuo 1995 m.) Saulius Kruopis. Paveikslas sukurtas 1996 m. Kretingos muziejuje vykusio respublikinio plenero metu, dovanotas muziejui. Molbertinė tapyba. Istorinis tapybos žanras.
Paveiksle nutapyti trijų grafų Tiškevičių giminės kartų atstovai, gyvenę Kretingoje: (iš kairės į dešinę) Juozapas Tiškevičius, jo sūnus Aleksandras Tiškevičius ir anūkas Kazimieras Tiškevičius. Virš jų esančios datos ženklina svarbiausius šių žmonių gyvenimo įvykius, susijusius su Kretingos krašto ir Lietuvos istorija: 1875 – Juozapo Tiškevičiaus šeimos rezidencijos įkūrimas Kretingoje, 1897 – Aleksandro Tiškevičiaus raštas Kauno gubernatoriui dėl lietuvių kalbos draudimo panaikinimo, 1941 – birželio sukilimas, kuriame dalyvavo atsargos karininkas Kazimieras Tiškevičius.
Kairėje – Rusijos imperijos dragūnų kariuomenės pulkininkas Juozapas Tiškevičius (1835–1891). Jis iš Lentvario 1875 m. į Kretingą perkėlė šeimos rezidenciją, kurioje rekonstravo dvaro rūmus, pastatė didžiausią Europoje privatų Žiemos sodą, įkūrė mišraus stiliaus parką su trimis kaskadiniais tvenkiniais ir kriokliu, tarp 1879–1883 m. įrengė pirmąją Lietuvoje hidroleketrinę, 1882 m. su kunigaikščiais Oginskiais nutiesė pirmąją telefono ryšio liniją Kretinga–Plungė–Rietavas. Mirė Kretingoje, pašarvotas buvo Palangos senajame dvare, puošniame, iš Karaliaučiaus parvežtame sarkofage 1891 m. palaidotas Kretingos kapinėse. Jo sūnūs Vladislovas, Juozapas ir Feliksas Tiškevičiai XIX a. pab. – XX a. pr. perstatė, pastatė ir įrengė garsiąsias Lentvario, Užutrakio ir Palangos dvarų sodybas su parkais. Sūnus Antanas Tiškevičius Vilniuje statė fabrikus ir gamyklas, kūrė prekybos įstaigų tinklą, buvo renkamas Vilniaus miesto tarybos nariu ir valdybos pirmininku. Duktė Marija Tiškevičiūtė prisidėjo prie draudžiamos lietuviškos spaudos gabenimo ir platinimo Palangos ir Kretingos apylinkėse.
Viduryje, priekiniame plane – vyriausiasis Juozapo sūnus, šeimos rezidencijos Kretingoje paveldėtojas Aleksandras Tiškevičius (1864–1945). Baigęs Ust Ižoros (Sankt Peterburgo) karo inžinerijos mokyklą, tarnavo Rusijos imperatoriaus leibgvardijoje. Išėjęs į atsargą gyveno Kretingos dvare, buvo paskirtas Telšių apskrities garbės teisėju, kartu su parapijiečiais 1908 m. rekonstravo Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią. 1909 m. su būsimuoju signataru Stanislovu Narutavičiumi ir kitais Žemaitijos dvarininkais įkūrė Telšiuose privačią gimnaziją, iki 1915 m. buvo renkamas Gimnazijos draugijos pirmininku, rūpinosi jos išlaikymu. 1897 m. gegužės 5 d. rašte Kauno gubernatoriui Suchodolskiui nurodė, kokia neteisinga yra rusų politika lietuvių atžvilgiu ir reikalavo panaikinti lietuvių kalbos ir spaudos draudimą. 1917–1926 m. dalyvavo Kretingos apskrities ir valsčiaus savivaldos veikloje, 1919 m. buvo išrinktas Kretingos valsčiaus tarybos pirmininku, 1924 m. parašė ir savo lėšomis išleido brošiūrą „Visiems lietuviams ir lietuvaitėms, kuriems rūpi Lietuvos gerovė ir reikšmė“, kurioje įrodinėjo savivaldos būtinumą ir reikšmę valsčiaus gyvenime. 1944 m. tapo pirmuoju Kretingos apskrityje įstojo savanoriu į Vietinę rinktinę. Mirė 1945 m. Vakarų Vokietijoje, palaidotas Elstene, karo pabėgėlių iš Lietuvos kapinėse.
Dešinėje – Juozapo anūkas ir Aleksandro sūnus, Lietuvos kariuomenės karininkas Kazimieras Justinas Viktoras Marija Tiškevičius (1896–1941), laikantis šautuvą. Jis gimė ir augo Kretingos dvare. Baigęs Rusijos imperijos kavalerijos kadetų mokyklą tapo karininku ir buvo išsiųstas į frontą kovoti su vokiečiais. Grįžęs į Lietuvą, 1919 m. liepos 4 d. buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, Nepriklausomybės kovose vadovavo I husarų pulko kulkosvaidžių eskadronui. 1921 m. išėjęs į atsargą tapo agronomu, padėjo tėvui ūkininkauti Kretingos dvare, plėtojo verslą, dalyvavo politiniame ir visuomeniniame Kretingos apskrities, valsčiaus ir miesto gyvenime. Prasidėjus Vokietijos–Sovietų Rusijos karui, tapo 1941 m. birželio sukilimo dalyviu, Židikų (Mažeikių aps.) apylinkėse vadovavo sukilėlių būriui. Veždamas trofėjine rusiška mašina sunkiai sužeistus sukilėlius į ligoninę, 1941 m. birželio 24 d. prie Skuodo buvo vokiečių kareivių apšaudytas ir nukautas. Iš pradžių buvo palaidotas narvydžių (Skuodo) kapinėse, o frontui nuslinkus į Rytus perkeltas į grafų Tiškevičių šeimos koplyčią Kretingos kapinėse.
Eksponatą aprašė Danutė Šorienė, Dailės skyriaus vedėjas, ir Julius Kanarskas, direktorės pavaduotojas muziejininkystei, 2017-05-25 – 2017-06-03.