About the Church
In 1897 Vladislovas Tiškevičius, together with the inhabitants of the Lentvaris area, petitioned the authorities for permission to build a church. However, the first requests were rejected. Only in 1905, once a design had been drawn up by the Italian architect O. Bongi and permission had been granted, was a temporary church built. Finally, in 1910 a design by the engineer Aleksandras Antonovičius was approved, but it was still a long wait before the present church was built.
The present church, which we can see today, was completed in 1926. It is a Romanesque Revival place of worship, almost square in plan, towerless, with a three-sided apse. The three-nave interior is adorned with columns, and a tall bell tower attached at the south-eastern corner adds further charm. A fieldstone wall encircles the churchyard, giving the place a sense of intimacy and enclosure.
Inside the church an early-19th-century painting of “St Joseph” is preserved, along with a 1943 wall painting by the artists L. Torvirtas and J. Hoppenas. These works of art not only adorn the church but also testify to the region's cultural and artistic heritage.
Over the years many priests served in the Lentvaris parish, among them the Siberian deportee Juozapas Karaliukas, who served as priest in Lentvaris until his death in 1963. Each parish priest left his mark on the parish's history, contributing to its spiritual and material wellbeing. The list of parish priests begins with Alfred Grzybowski (1906–1909) and continues to the present parish priest, Gintaras Petronis, who arrived to serve in 2010.
The church of the Annunciation of the Lord in Lentvaris is today an important part of the local community, where services are held in both Lithuanian and Polish. The church serves not only as a place of religious observance but also as a cultural heritage site, reflecting the region's rich history and artistic heritage.
So, should you ever find yourself in Lentvaris, be sure to visit this Romanesque Revival place of worship, whose walls hold not only stone and brick but also the faith, effort and love of its people.
Gallery and Resources
Archive captions are shown in Lithuanian.
Atvirukas, nespalvotas. Pavaizduotas Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios projekto eskizas. Dešinėje pusėje – spausdinti užrašai lenkų kalba: „Za ofiarę kościól w Landwarowie Bóg zapłać / ADRES: Landwarów, g. Wil. miejscowemu Ks. Proboszczowi“ (Už aukas Lentvario bažnyčiai atlygins Dievas / Aukas siųsti vietiniam klebonui). Kitoje atviruko pusėje – spausdinti užrašai „ОТКРЫТОЕ ПИСЬМО / POCZTOWKA“.
Paveikslo autorius – Lietuvos dailininkų sąjungos narys (nuo 1995 m.) Saulius Kruopis. Paveikslas sukurtas 1996 m. Kretingos muziejuje vykusio respublikinio plenero metu, dovanotas muziejui. Molbertinė tapyba. Istorinis tapybos žanras.
Paveiksle nutapyti trijų grafų Tiškevičių giminės kartų atstovai, gyvenę Kretingoje: (iš kairės į dešinę) Juozapas Tiškevičius, jo sūnus Aleksandras Tiškevičius ir anūkas Kazimieras Tiškevičius. Virš jų esančios datos ženklina svarbiausius šių žmonių gyvenimo įvykius, susijusius su Kretingos krašto ir Lietuvos istorija: 1875 – Juozapo Tiškevičiaus šeimos rezidencijos įkūrimas Kretingoje, 1897 – Aleksandro Tiškevičiaus raštas Kauno gubernatoriui dėl lietuvių kalbos draudimo panaikinimo, 1941 – birželio sukilimas, kuriame dalyvavo atsargos karininkas Kazimieras Tiškevičius.
Kairėje – Rusijos imperijos dragūnų kariuomenės pulkininkas Juozapas Tiškevičius (1835–1891). Jis iš Lentvario 1875 m. į Kretingą perkėlė šeimos rezidenciją, kurioje rekonstravo dvaro rūmus, pastatė didžiausią Europoje privatų Žiemos sodą, įkūrė mišraus stiliaus parką su trimis kaskadiniais tvenkiniais ir kriokliu, tarp 1879–1883 m. įrengė pirmąją Lietuvoje hidroleketrinę, 1882 m. su kunigaikščiais Oginskiais nutiesė pirmąją telefono ryšio liniją Kretinga–Plungė–Rietavas. Mirė Kretingoje, pašarvotas buvo Palangos senajame dvare, puošniame, iš Karaliaučiaus parvežtame sarkofage 1891 m. palaidotas Kretingos kapinėse. Jo sūnūs Vladislovas, Juozapas ir Feliksas Tiškevičiai XIX a. pab. – XX a. pr. perstatė, pastatė ir įrengė garsiąsias Lentvario, Užutrakio ir Palangos dvarų sodybas su parkais. Sūnus Antanas Tiškevičius Vilniuje statė fabrikus ir gamyklas, kūrė prekybos įstaigų tinklą, buvo renkamas Vilniaus miesto tarybos nariu ir valdybos pirmininku. Duktė Marija Tiškevičiūtė prisidėjo prie draudžiamos lietuviškos spaudos gabenimo ir platinimo Palangos ir Kretingos apylinkėse.
Viduryje, priekiniame plane – vyriausiasis Juozapo sūnus, šeimos rezidencijos Kretingoje paveldėtojas Aleksandras Tiškevičius (1864–1945). Baigęs Ust Ižoros (Sankt Peterburgo) karo inžinerijos mokyklą, tarnavo Rusijos imperatoriaus leibgvardijoje. Išėjęs į atsargą gyveno Kretingos dvare, buvo paskirtas Telšių apskrities garbės teisėju, kartu su parapijiečiais 1908 m. rekonstravo Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią. 1909 m. su būsimuoju signataru Stanislovu Narutavičiumi ir kitais Žemaitijos dvarininkais įkūrė Telšiuose privačią gimnaziją, iki 1915 m. buvo renkamas Gimnazijos draugijos pirmininku, rūpinosi jos išlaikymu. 1897 m. gegužės 5 d. rašte Kauno gubernatoriui Suchodolskiui nurodė, kokia neteisinga yra rusų politika lietuvių atžvilgiu ir reikalavo panaikinti lietuvių kalbos ir spaudos draudimą. 1917–1926 m. dalyvavo Kretingos apskrities ir valsčiaus savivaldos veikloje, 1919 m. buvo išrinktas Kretingos valsčiaus tarybos pirmininku, 1924 m. parašė ir savo lėšomis išleido brošiūrą „Visiems lietuviams ir lietuvaitėms, kuriems rūpi Lietuvos gerovė ir reikšmė“, kurioje įrodinėjo savivaldos būtinumą ir reikšmę valsčiaus gyvenime. 1944 m. tapo pirmuoju Kretingos apskrityje įstojo savanoriu į Vietinę rinktinę. Mirė 1945 m. Vakarų Vokietijoje, palaidotas Elstene, karo pabėgėlių iš Lietuvos kapinėse.
Dešinėje – Juozapo anūkas ir Aleksandro sūnus, Lietuvos kariuomenės karininkas Kazimieras Justinas Viktoras Marija Tiškevičius (1896–1941), laikantis šautuvą. Jis gimė ir augo Kretingos dvare. Baigęs Rusijos imperijos kavalerijos kadetų mokyklą tapo karininku ir buvo išsiųstas į frontą kovoti su vokiečiais. Grįžęs į Lietuvą, 1919 m. liepos 4 d. buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, Nepriklausomybės kovose vadovavo I husarų pulko kulkosvaidžių eskadronui. 1921 m. išėjęs į atsargą tapo agronomu, padėjo tėvui ūkininkauti Kretingos dvare, plėtojo verslą, dalyvavo politiniame ir visuomeniniame Kretingos apskrities, valsčiaus ir miesto gyvenime. Prasidėjus Vokietijos–Sovietų Rusijos karui, tapo 1941 m. birželio sukilimo dalyviu, Židikų (Mažeikių aps.) apylinkėse vadovavo sukilėlių būriui. Veždamas trofėjine rusiška mašina sunkiai sužeistus sukilėlius į ligoninę, 1941 m. birželio 24 d. prie Skuodo buvo vokiečių kareivių apšaudytas ir nukautas. Iš pradžių buvo palaidotas narvydžių (Skuodo) kapinėse, o frontui nuslinkus į Rytus perkeltas į grafų Tiškevičių šeimos koplyčią Kretingos kapinėse.
Eksponatą aprašė Danutė Šorienė, Dailės skyriaus vedėjas, ir Julius Kanarskas, direktorės pavaduotojas muziejininkystei, 2017-05-25 – 2017-06-03.