O kościele
Starania o budowę kościoła sięgają jeszcze początku XX w., gdy w 1907 r. przygotowano projekt nowego murowanego kościoła, opracowany przez inżyniera Wacława Michniewicza. Projekt zatwierdzono w 1909 r., a już w 1911 r. rozpoczęto prace budowlane, którymi zajmował się proboszcz kościoła św. Rafała ksiądz J. Adamowicz. Jednak I wojna światowa wstrzymała budowę, która wznowiła się dopiero po wojnie.
W 1922 r. utworzono parafię, a jej pierwszym proboszczem został Anicet Butkiewicz. Mimo że kościół nie został w pełni ukończony, w 1925 r. zaczęto w nim odprawiać nabożeństwa, lecz wieże pozostały niewykończone. Do 1940 r. nie odprawiano nabożeństw po litewsku, a w 1942 r. w parafii spisano około 2800 Litwinów. Po II wojnie światowej kościół wyremontowano, a w 1956 r. konsekrował go biskup Julijonas Steponavičius. Później, w latach 1970–1990, administrujący parafią Stasys Lidys przyczynił się do prac upiększających kościół i jego otoczenie.
Warto zauważyć, że w tym kościele pracowali także ojcowie marianie, wśród nich St. Puidokas MIC, T. Miliauskas MIC, V. Aliulis MIC, P. Vaitonis MIC i P. Chudzik MIC. Obecnie w kościele posługuje kilku księży, wśród nich proboszcz V. Rapalis, ks. V. V. Kudriasov, ks. R. L. Liutkevičius i ks. R. A. Volskis.
Pod względem architektonicznym kościół jest znakomitym połączeniem stylów historyzmu i neoromanizmu. Ma plan prostokątny, jest bezwieżowy, trójnawowy, a jego fasady zdobią rzeźby świętych, nadające budynkowi szczególną uroczystość. Choć kościół nie ma wież, jego formy architektoniczne i detale odzwierciedlają tendencje stylistyczne tamtej epoki.
Kościół Niepokalanego Poczęcia Najświętszej Maryi Panny to nie tylko ośrodek życia duchowego, ale i ważny zabytek kultury i historii Wilna. Każda wizyta tutaj pozwala poczuć ducha przeszłości i zrozumieć, jak ważną rolę odgrywał ten kościół we wspólnocie wileńskiej przez cały XX wiek.
Galeria i zasoby
Opisy materiałów archiwalnych są podane po litewsku.
Vilniaus Vyskupo Povilo Alšėniškio pastatyta XVI a.gotikinė Šv.Kryžiaus Koplyčia, šalia esantis gyv.namas perdarytas į Barokinę bažnyčią, kurioje įsikūrė vienuoliai bonifratrai. Pastatytas vienuolynas. Jų užduotis gydyti ligonius.
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolija įkurta 1918 m. Lietuvoje, Marijampolėje arkivyskupo Jurgio Matulaičio.
1995 m.Vilniuje grąžinti Viduramžių statybos Bonifratrų vienuolyno pastatai, kurie buvo sovietmečiu nuniokoti. Sugrįžo ir kūrėsi seserys, vyko ilgi Vilniaus bonifratrų vienuolyno statinių ansamblio restauracijos - pritaikymo darbai.
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų Šv.Kryžiaus namų koplyčia pašventinta 2010 m.
Įsikūrusios seserys, koplyčios interjere užsakė vitražus su prašymu nevaizduoti konkretaus piešinio, minimum spalvos, kad neužtamsintų, neblaškytų spalvų margumu erdvės maldai, susikaupimui. Koplyčios erdvėje restauratorių atidengtos ir paliktos skaudžiomis išdaužomis tinko - zondų, plytų mūro, perdangų lentos. Skaudi istorinių įvykių erdvė - maldai , meditacijai…
Vitražui pasirinktas vientisas ritminis rombų ornamentinis sprendimas, pustoniais gelsvų, melsvų matinių glazūrų slinktis, bei rombuose atidengtų kryželių, spindulių ritmas, sudaro šviesos judėjimą, vibraciją. Iš viršaus sklinda šviesos srautai, už lango pridengiantys namų čerpinius stogus. Langas padalintas į tris vitražo blokus, atskirtais dviem skersiniais. Vitražas aprėmintas platesne gelsvos sepijos tonuoto atspalvio juosta, antra siaura melsvo atspalvio juosta toniniai stipresnė. Dešiniame lange apatiniame kampe užrašas ORA PRO NOBIS ir paminėtos trys šeimos rėmėjos 2008 m. Kliorių, Vaitkų, Daugirdų. Žemiau dviejuose rombuose įrašas Dail.N.Vilutytė apačioje Meistrai D.Bumbulis, sekančiame 2008 žemiau V.Černiauskas.
Koplyčioje specialiai suderinti ir sukurti skulptoriaus R. Sakalausko altorius, bei E. Ludavičiaus tabernakulis.
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų Šv.Kryžiaus namų koplyčioje,Vilniuje
1893 m. Rusijos imperijos caras Aleksandras III (1845–1894) įsakė uždaryti ir sugriauti Kražių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią bei benediktinų vienuolyną. Tam pasipriešino vietos gyventojai – šis jų susirėmimas su Rusijos caro kazokais žinomas kaip Kražių skerdynės. Bažnyčia ir vienuolynas vis dėlto buvo uždaryti, bet nesugriauti.
Pasipriešinime dalyvavusius gyventojus vadinamojoje Kražių bažnyčios uždarymo byloje be atlygio gynė aštuoni fotografijoje užfiksuoti advokatai: iš kairės į dešinę pirmojoje eilėje sėdi Mykolas Venslauskis, Sergejus Andrejevskis (1847–1918), Jonas Mauricijus Kaminskis, Aleksandras Turčianinovas; iš kairės į dešinę antrojoje eilėje stovi Vladimiras Žukovskis, kunigaikštis Aleksandras Urusovas (1843–1900), Leonas Šostakovskis, Sergejus Belas.